„Paulig“ istorijos, 1 dalis. Žinių trokštantis pardavėjas Gustavas Pauligas

4.4.2014

Berniuko nosį kuteno kerintys kvapai. Lentynos milžiniško dydžio Lybecko uosto sandėlio salėje buvo užgrūstos egzotiniais vaisiais ir džiuto maišais. Šios prekės buvo atgabentos iš užjūrio – iš atogrąžų kraštų kolonijų. Netrukus aukštuomenė galės grožėtis jomis parduotuvių ir butikų lentynose, tuo tarpu jos traukė jauno „Piehl&Feling“ prekybos namų pardavėjo Gustavo Pauligo žvilgsnį bei žadino smalsumą ir norą daugiau sužinoti apie pasaulio skonius, pavyzdžiui, kodėl braziliškos kavos skonis skiriasi nuo kavos iš Kolumbijos ir kas iš tiesų yra arabika?

1850 m. gimęs Gustavas Pauligas buvo smulkaus sudėjimo jaunuolis. Dėl silpnos sveikatos jis negalėjo tarnauti Vokietijos kariuomenėje, ir tuo metu dėl to jam šiek tiek apmaudu. Taigi dvidešimt vienerių metų amžiaus Gustavas galimybę išvykti į šiaurę – į Suomiją bei įsidarbinti sekretoriumi fabrike įvertino kaip puikią progą, ir garlaiviu leidosi į kelionę. Dirbdamas bendrovėje „Nokia“ Gustavas galėjo susipažinti su naujosios tėvynės verslo papročiais, ir jo entuziazmą netrukus pripažino valdybos nariai. Gustavas svajojo tapti verslininku jau tuomet, kai Vokietijoje dirbo pardavėju. Jis tikėjo, kad gera prekybos įmonė turi visas galimybės sėkmingai dirbti ir Suomijoje. Gustavas susidraugavo su Nicolasu Sinebrychoffu, kurio tėvas, prekybos konsultantas Paulius Sinebrychoffas paskolino draugams pradinį kapitalą, reikalingą įkurti naujai prekybos įmonei.

Netrukus didžiausiuose šalies laikraščiuose žmonės galėjo skaityti apie naujus prekybos namus, kuriuose buvo prekiaujama kolonijiniais produktais. Jau 1876 m., pirmaisiais įmonės finansiniais metais, „Paulig“ prekybos namai importavo ir pardavė 303 000 kg žaliavinės kavos – tai sudarė 7 proc. viso tų metų Suomijos importo. Tais pačiais metais Gustavas Pauligas gavo Suomijos pilietybę ir privilegiją naudotis buržua teisėmis. 1876 metai buvo svarbūs ir jo asmeniniam gyvenimui, nes būtent tais metais Gustavas Pauligas susituokė su Bertha Bohnhof. Laikui bėgant jie susilaukė septynių vaikų.

Tuo metu vartotojai pirkdavo neskrudintą kavą. Gera šeimininkė turėjo mokėti paskrudinti ir sumalti kavos pupeles – tik tuomet kavą buvo galima virti kavinuke, – o šiais sugebėjimais šeimininkės didžiuodavosi viena prieš kitą. Tačiau G. Pauligas norėjo palengvinti joms gyvenimą. Jis manė, kad jei kava bus pakankamai geros kokybės, net ir išrankiausia matrona rinksis jau paskrudintą kavą. Savo eksperimentus jis pradėjo Katajanokka vietovėje Helsinkyje, netoli uosto. Žalios kavos pupelės buvo skurdinamos nedideliuose garu kaitinamuose skrudinimo būgnuose. Būtent tuo metu Gustavas Pauligas ištarė legenda tapusią frazę: Kavos skrudinimas – smagus pomėgis, bet pelno jis neatneš.

Čia ir vėl pasitvirtino taisyklė „Niekada nesakyk niekada“, nes šis pomėgis pagimdė Suomijos kavos skrudinimo pramonę, kuri savo pergalingą žygį pradėjo 1904 m. Pradžioje skrudintos kavos pupelės buvo parduodamos palaidos, o vėliu imta jas pakuoti į 5 kg kavos skardines. Visas pakuotes puošė paties Gustavo Pauligo nupieštas logotipas. Iki tol kava buvo tiesiog kava, tačiau dabar ant etiketės esanti raidė „P“ skelbė, jog ši kava – tai kokybiška „Paulig“ kava.

G. Pauligo entuziazmą ir smalsumą paveldėjo ir ateinančios kartos. Netrukus apie tai sužinosime daugiau.

 

Back to top